Photo notebook

Vilnius - meno miestas. Ta įkvėpianti senamiesčio architektūra ir raudoni stogai, tas seno - naujo kontrastas, žvelgiant nuo užupio ar Gedimino bokšto, tie žmonės nebijantys parodyti spalvų ir savojo unikalumo, tiesiog paprastos nuošalesnės gatvės, atrodytų, per visur pratekanti upė..
Kai tik čia atvažiavau, pasivaikščiojau daugiau, mane aplankė šioks toks įkvėpimas. Bet, deja, ši sukta bobelė, dažnai minima mūzos vardu, žaidžia su manimi hide-and-seek, tai šmėkšteli, tai vėl dingsta. Tas josios žaidimas mane visiškai palaužė lapkričio gale. Sakoma, bėdos po vieną nevaikšto, tad mane jos sugebėjo aplankyti po kelias per dieną. Pradėjau net į menkiausius dalykus jautriai reaguoti, jaustis ne savo vietoje ir nelaiminga kaip niekad. Nepatiko kur buvau tuo metu, bet kitur, tarkim, namo - nenorėjau. Vos nepatyriau mental breakdown'o, o tuo atžvilgiu aš esu stiprus žmogus!Gal ir būtų geriau buvę, bet deja, neradau jokių būdų kaip save išreikšti, nes mūza slepiasi, o ranka virš popieriaus lapo, tik priversta, apskritimą, ir tai valandą, piešia, nes nežino ką vėliau reikės daryti. Idėjų - nulis.
Taigi pradėjau svarstyti, kas man suteikia įkvėpimo, kas mane priverčia pasijausti taip, kad mūza bent šiek tiek save parodytų. Ir, apgalvojus patirtį įgautą per 19, o ypač kelių pastarųjų, gyvenimo metų, supratau kad man įkvėpimą suteikia šiluma. Tas jausmas kai esu laiminga, kai pasaulis tampa ryškesnių spalvų, kai širdy saulė šviečia. Tai susiję su simpatijom, kai jautiesi kad kažkam rūpi, o tau irgi nenusispjaut - gera širdy. Tai susiję su aplinkinio pasaulio grožiu, kai stovi vienoje vietoje ir jauti kad galėtum spoksoti ir spoksoti į akiratyje esantį vaizdą. Tai susiję su kitų menininkų darbais, kurie sukrauna krūvas idėjų vien užmetant akį į juos. Tai susiję su žmonėmis su kuriais bendrauji, kuo arčiau jie prie meno, tuo labiau pati noriu kurti, kuo jie unikalesni - tuo labiau įkvepia. Kažko tikrai nepaminėjau, bet kadangi rašau 4:30 ryto, ir esu pakankamai kavos išblaškyta, tai, manau, yra atleistina. Deja, bet rašydama suvokiau kad kiekvienas dalykas atskirai mane įkvepia nedaug. Kad mūza pasirodytų man ilgesniam laikui, reikia gyvenime sujungti juos, galbūt, netgi visus, o gal ir daugiau. Ech, kad tai būtų įmanoma. Ypač dėl pirmojo varianto..

Trumpa mintis šiek tiek išsiplėtė. Gal nenuoseklu, bet labai jau norėjau parašyti apie savo mūzą šiąnakt.