Žiemos kadrai I

 

 

Praeitame post'e buvau pažadėjusi parodyti mane supančią žiemą. Kad ir pavėluota, ir jei dar yra tų kurie skaito, ar užmeta akį į šį blog'ą - štai pirmoji dalis to pasaulio kuriame gyvenu šią žiemą.

Visai mūza buvo pabėgus nuo manęs. Nupiešdavau ką nors kartą į mėnesį, kad ir pirmasis piešinys, jis nupieštas lygiai mėnuo iki nupiešiant antrąją merginą. O tame tarpe.. Tusčia. Nors, viliuosi, kad atsigaunu - šiandien dar nupiešiau vieną darbelį. Labas įkvėpime!

Ech, kodėl aš vis kalbu apie tas mūzas kai turėčiau galvoti apie chemiją, chemiją, chemiją? Penas pamąstymam kitame įraše.

P.s. Gal greitu metu parodysiu nuostabios žiemos Vilniuje vaizdų!

Vilnius - meno miestas. Ta įkvėpianti senamiesčio architektūra ir raudoni stogai, tas seno - naujo kontrastas, žvelgiant nuo užupio ar Gedimino bokšto, tie žmonės nebijantys parodyti spalvų ir savojo unikalumo, tiesiog paprastos nuošalesnės gatvės, atrodytų, per visur pratekanti upė..
Kai tik čia atvažiavau, pasivaikščiojau daugiau, mane aplankė šioks toks įkvėpimas. Bet, deja, ši sukta bobelė, dažnai minima mūzos vardu, žaidžia su manimi hide-and-seek, tai šmėkšteli, tai vėl dingsta. Tas josios žaidimas mane visiškai palaužė lapkričio gale. Sakoma, bėdos po vieną nevaikšto, tad mane jos sugebėjo aplankyti po kelias per dieną. Pradėjau net į menkiausius dalykus jautriai reaguoti, jaustis ne savo vietoje ir nelaiminga kaip niekad. Nepatiko kur buvau tuo metu, bet kitur, tarkim, namo - nenorėjau. Vos nepatyriau mental breakdown'o, o tuo atžvilgiu aš esu stiprus žmogus!Gal ir būtų geriau buvę, bet deja, neradau jokių būdų kaip save išreikšti, nes mūza slepiasi, o ranka virš popieriaus lapo, tik priversta, apskritimą, ir tai valandą, piešia, nes nežino ką vėliau reikės daryti. Idėjų - nulis.
Taigi pradėjau svarstyti, kas man suteikia įkvėpimo, kas mane priverčia pasijausti taip, kad mūza bent šiek tiek save parodytų. Ir, apgalvojus patirtį įgautą per 19, o ypač kelių pastarųjų, gyvenimo metų, supratau kad man įkvėpimą suteikia šiluma. Tas jausmas kai esu laiminga, kai pasaulis tampa ryškesnių spalvų, kai širdy saulė šviečia. Tai susiję su simpatijom, kai jautiesi kad kažkam rūpi, o tau irgi nenusispjaut - gera širdy. Tai susiję su aplinkinio pasaulio grožiu, kai stovi vienoje vietoje ir jauti kad galėtum spoksoti ir spoksoti į akiratyje esantį vaizdą. Tai susiję su kitų menininkų darbais, kurie sukrauna krūvas idėjų vien užmetant akį į juos. Tai susiję su žmonėmis su kuriais bendrauji, kuo arčiau jie prie meno, tuo labiau pati noriu kurti, kuo jie unikalesni - tuo labiau įkvepia. Kažko tikrai nepaminėjau, bet kadangi rašau 4:30 ryto, ir esu pakankamai kavos išblaškyta, tai, manau, yra atleistina. Deja, bet rašydama suvokiau kad kiekvienas dalykas atskirai mane įkvepia nedaug. Kad mūza pasirodytų man ilgesniam laikui, reikia gyvenime sujungti juos, galbūt, netgi visus, o gal ir daugiau. Ech, kad tai būtų įmanoma. Ypač dėl pirmojo varianto..

Trumpa mintis šiek tiek išsiplėtė. Gal nenuoseklu, bet labai jau norėjau parašyti apie savo mūzą šiąnakt.

Kodėl aš visada darbus, kurie susiję su menu, atlieku paskutinę naktį? Kiek tik darbų reikėjo atlikti, tiek paskutinę minutę darydavau juos. Mąstau gal tai dėl mūzos, kurios niekaip nerandu savam gyvenime. Buvo kažkada, bet pabėgo nuo manęs. Tad dabar galiu tik naktį, šiek tiek priartėti, prie idėjų išliejimo ant popieriaus lapo. Nesvarbu ar skaitmeninio, ar tradicinio.
Kad ir šis Andie Warhol darbų įkvėptas piešinėlis, pagamintas naktį, apie 4-5h ryto. Jei patiks redaktorei, tai jis, arba kita jo versija, taps fakulteto laikraščio viršeliu. Malonu, ypač, nes laikraštis leidžiamas tik triskart per metus.
Po šių dviejų pastraipų dar bandžiau rašyti kažką, bet tekstas visiškai nesilieja, visgi diena dabar - darbo našumo lygis iki minimumo nukritęs. Tad einu filmą pažiūrėt ("The Rape of Europa" 2006, ne tai ne porno filmas, o apie meną ir nacius. Gal geras bus.) ir turbūt pamiegot porą val.

Šiek tiek pakeičiau išvaizdą blog'o. Galbūt tai reiškia kad vėl rašyt pradėsiu?

P.s. graži data šiandien